Versalio dvasia

Italų ekonomistai Emiliano Brancaccio ir Riccardo Realfonzo pirmadienį FT paskelbė atvirą laišką-įspėjimą apie "taupymo politikos" (austerity) keliamą grėsmę eurozonai - The economists' warning.

Parašai kaupiasi. Cituoju paskutines pastraipas:

John Maynard Keynes opposed the Treaty of Versailles in 1919 with these far-sighted words: “If we take the view that Germany must be kept impoverished and her children starved and crippled […] If we aim deliberately at the impoverishment of Central Europe, vengeance, I dare predict, will not limp.” Even though the positions are now reversed, with the peripheral countries in dire straits and Germany in a comparatively advantageous position, the current crisis presents more than one similarity with that terrible historical phase, which created the conditions for the rise of Nazism and World War II. All memory of those dreadful years appears to have been lost, however, as the German authorities and the other European governments are repeating the same mistakes as were made then. This short-sightedness is ultimately the primary reason for the waves of irrationalism currently sweeping over Europe, from the naive championing of flexible exchange rates as a cure for all ills to the more disturbing instances of ultra-nationalistic and xenophobic propaganda.

It is essential to realise that if the European authorities continue with policies of austerity and rely on structural reforms alone to restore balance, the fate of the euro will be sealed. The experience of the single currency will come to an end with repercussions on the continued existence of the European single market. In the absence of conditions for a reform of the financial system and a monetary and fiscal policy making it possible to develop a plan to revitalise public and private investment, counter the inequalities of income and between areas, and increase employment in the peripheral countries of the Union, the political decision makers will be left with nothing other than a crucial choice of alternative ways out of the euro.

Nausėdai: euras - kaip trijų metrų gylio duobė

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad šalies politikų neapsisprendimas dėl euro įvedimo gali brangiai kainuoti.

„Mes įsivaizduojame, kad euro įvedimas yra, jeigu kalbant krepšinio terminais, kažkoks trijų metrų skersmens krepšinio lankas, į kurį kamuolį gali įmesti bet kada. Šiandien nenoriu, įmesiu rytoj... Bet juk taip nėra. Mes šiuo metu turime tikrai labai neblogas sąlygas patekti į euro zoną tiek dėl infliacijos, tiek dėl valstybės skolos, tiek dėl net biudžeto deficito, o rytoj nėra jokių garantijų, kad pasaulyje infliacija neišaugs, Europoje infliacija neišaugs, Lietuvoje infliacija neišaugs... Ji gali išaugti ir mums gali būti labai sunku į tą korsetą įsisprausti 2015 ar 2016 m.“, – perspėjo G.Nausėda.

Perfrazuodamas Gitaną Nausėdą vairavimo terminais, verčiau siūlau eurą įsivaizduoti kaip trijų metrų gylio duobę, kurią kelyje reikia atsargiai apvažiuoti. Nebent trokštume ateities, kurioje vietoje demokratijos būtume "krizės svertais" vairuojami puse lūpų kalbančių ECB statytinių.

Kalbėdamas apie eurozonos bėdas, britų laikraščio Daily Telegraph apžvalgininkas Ambrose Evans-Pritchard paminėjo šiemet italų kalba išleistą knygą "Morire di Austerita". Knygos autorius Lorenzo Bini-Smaghi iki 2011-ųjų lapkričio buvo aukščiausio lygio ECB funkcionieriumi - priklausė ECB vykdomosios tarybos šešetui.

Citata nuo knygos viršelio: "La crisi è soprattutto politica. Riflette l’incapacità delle democrazie occidentali di risolvere problemi accumulati da oltre un ventennio. Chi è eletto democraticamente fa fatica a prendere decisioni impopolari che possono comprometterne la rielezione. L’emergenza diventa così il motore dell’azione politica e il modo per giustificare le manovre correttive di fronte agli elettori, con la conseguenza che la cura - tardiva e varata sotto la pressione dei mercati - diventa ancor più dolorosa e impopolare."

Vertimas (ačiū už pagalbą +Agne Ma): Krizė yra visų pirma politinė. Ji demonstruoja vakarietiškų demokratijų nesugebėjimą spręsti daugiau nei dvidešimt metų besikaupiančias problemas. Demokratiškai išrinktos vyriausybės nesugeba daryti nepopuliarių sprendimų, kurie galėtų neigiamai įtakoti perrinkimą. Todėl krizė tampa politiniu stimulu ir būdu pasiteisinti prieš rinkėjus dėl korekcinių manevrų, duodančių reikiamą rezultatą. Bet pavėluotai, rinkų spaudimo fone vykdomos priemonės būna dar skausmingesnės ir nepopuliarios.

Knyga pateikia problemų, kurių tos "neefektyvios" demokratijos nesugeba "išspręsti", paaiškinimą: Target2 (centrinių bankų tarpusavio garantijų sistemos) disbalansai. Kitaip - pati eurosistemos esmė. Pasirodo, buvusio ECB vykdomosios tarybos nario nuomone, tai "demokratijos problema" ir ją leidžiama spręsti, "spaudžiant krizės svertus".

Kapitalas (bankų įsipareigojimai eurais) eurozonoje, žinote, turi "mobilumo teisę". O patys bankai gali įsipareigoti, kaip tik jiems šauna į galvą. Pavyzdžiui banką valdantys asmenys per statytinius gali įsipareigoti patys sau. Jei nori, gali tą įsipareigojimą perkelti į bet kurį kitą eurozonos banką (pervesti pinigus). Pervedimui įvykus, valstybės balansas Target2 sistemoje pablogėja visa to pervedimo suma. O valstybės, į kurią pinigai "nuėjo", "pagerėja".

(Jeigu toks bankas nusprogtų, ir paaiškėtų, kad pusė jo aktyvų fiktyvūs, anuliuoti tokios operacijos, nepasibylinėjus kelių valstybių teismuose, nebūtų įmanoma.)

Centrinio banko funkcionieriaus politikos supratimas toks: įsiskolinimai, atsirandantys per Target2 tvarkant neaišku kokius reikalus bankams su neaišku kokiais balansais [dar vienas "balansų skylės" paaiškinimas čia], turi būti "aptarnaujami" realaus ekonominio produkto, realios vertės srautais. Politikai privalo tai iš savo ekonomikų išspausti.

Ir apie tai neturi būti viešai kalbama kitaip, kaip apie fiskalinę drausmę. Rekomenduojama reklamuoti būsimą "bankų sąjungą", būsimą bankų priežiūros mechanizmą, būsimą garantinį fondą į kurį per dešimt metų gal bus surinkta 50 milijardų eurų.

Kam nepatinka - pats kaltas. Knygoje atskleidžiami ECB Italijoje inicijuoto politinio perversmo, įvykdyto Berlusconi 2011-aisiais pradėjus konsultacijas dėl Italijos išstojimo iš eurozonos, faktai.

Visų eurozonos šalių Target2 įsipareigojimai Vokietijai - virš pusės trilijono eurų, bankų sistemos balansų skylė - dar ne mažiau trilijono. Knygoje aprašomas epizodas, kaip 2012-aisiais Vokietijos kanclerė Merkel jau buvo susiruošusi išmesti Graikiją iš eurozonos, bet išgirdus paaiškinimą, kokios bus grandininės bankrotų reakcijos, ir kas galiausiai turės mokėti, persigalvojo. Rizika ir įtampos susidarė tokios, kad Target2 prižiūrėtojai Vokietijoje "naktimis nebemiega".

Kadangi tie įsipareigojimai kolektyviniai [dar vienas paaiškinimas čia], Vokietijai palanku, kai juos prisiima daugiau šalių. Kaip ne keista, tai palanku ir naujai prisijungiančiųjų narių elitams.

Propagandos mašinos įjungtos. Bankininkai juodais kostiumais Lietuvoje:
V. Vasiliauskas: neturime teisės dar kartą paleisti vėjais galimybės įsivesti eurą;
G. Nausėda: euro [neįvedimo] klausimas Lietuvai gali brangiai kainuoti;

bet... Vasiliauskas: krizė atskleidė finansų sistemos spragas

Gal manote, kad ponas Vasiliauskas kalba apie sistemines spragas? Besąlygines garantijas, tik po dešimties metų sugalvojant, kad tų garantijų galutiniai naudotojai - bankai - turėtų būti išties, o ne formaliai kontroliuojami?

Žinoma, ne. Spręskite patys:

Pono Vasiliausko teigimu, Europai būtinas toks finansų priežiūros ir reguliavimo priemonių rinkinys, kuris ne tik sustiprintų finansų sistemą, bet ir paskatintų ekonomikos, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo, finansavimą.

„Vienas didžiausių ES iššūkių – užtrukęs finansų sistemos susiskaidymas, neigiamai veikiantis ūkio raidą. Tik pašalinę jo priežastis, galėsime atkurti normalų finansų rinkos funkcionavimą ir taip paskatinti ekonomikos atsigavimą. Mūsų įsitikinimu, tai vienas iš svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo tikslų, todėl šiandien ir rytoj vykstančiame susitikime išskirtinį dėmesį skirsime bankų sąjungos bei mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo klausimams“, – pranešime cituojamas Lietuvos banko valdybos pirmininkas.

Ambrose Evans-Pritchard žodžiais:

He [Lorenzo Bini-Smaghi - ed.] confirms that Germany is indeed on the hook for €574bn of credits from the Bundesbank to the central banks of Greece, Portugal, Ireland, Italy, Cyprus, and Slovenia.

We have always been assured that the so-called Target2 credits within the ECB's internal payments system is a technical adjustment, without significant risk.

Mr Bini-Smaghi states that any EMU state leaving the euro would face likely default on external obligations. "The national central bank would not be able to repay liabilities accumulated in relation to other members of the euro system, which are registered in the internal payments system of the Union (known as Target2). The insolvency would provoke substantial losses for counter-parties in other eurozone countries, including central banks and states." [...]

This means that if the euro blows up, the Bundesbank still owes this money to the same private banks, which could be Deutsche Bank, but could also be Nomura, Citigroup, or Barclays. This is not fictitious. The Bundesbank cannot default on these securities.

Perhaps I am a bear of very little brain, but I have yet to hear a satisfactory explanation as to how this can be conjured away painlessly, as we are told by a long list of illustrious economists that it can be. I have never seen them answer this issue. They publish long papers, blinding everybody with science as economists are prone to do (usually bluffing), but never get to the core point.

The fact is that Target2 is the flipside of intra-EMU capital flight. Private investors have pulled out of Club Med, dumping their claims onto the taxpayers of Germany and the northern creditor states. Dress this up any way you want, but that is the reality.

Yes, the Bundesbank could print money with gay abandon in such a crisis – and would have to do so to avoid a deflationary shock, and on a much larger scale than anything suggested so far within the EMU construct. Germany would no doubt muddle through, but its monetary doctrines would be shredded.

The Bundesbank's official position is that the Target2 controversy is a storm in a teacup. In fact, they don't believe it themselves. A Bundesbanker with direct responsibility for Target2 said in my presence that he "worries about it every night". The bank's own president Jens Weidmann testified last year that the imbalances are an "unacceptable risk".

I suspect that somebody is trying to pull the wool over the eyes of the German people, and it is not the splendidly outspoken Jens Weidmann.

---
Brad DeLong:
No mystery, guys; you messed up.

Propagandos pergalės. Degradavimas gerėja.

2013 m. birželio 3 d Europos centrinio banko vadovas: atsigavimas – jau čia pat

Europos centriniam bankui (ECB) sušvelninus savo monetarinę politiką ir išaugus paklausai eksporto rinkose, euro zonos ekonomika antrąjį šių metų pusmetį ims atsigauti, apie tai pirmadienį kalbėdamas tarptautinėje finansų konferencijoje Šanchajuje sakė ECB vadovas Mario Draghi.

"Ekonominė situacija euro zonoje tebėra sudėtinga, bet atsirado galimos stabilizacijos požymių, ir nuo antrojo šių metų pusmečio prognozuojamas laipsniškas atsigavimas", - sakė jis.

ECB vadovas taip pat paragino problemines ES šalis dėti daugiau pastangų sumažinti savo šalies biudžeto deficitą.

[...] "Šalys gali vykdyti reformas be OMT ir išsaugoti savo ekonominį suverenumą, arba jos gali pertvarkyti savo ekonomiką su OMT pagalba ir atsisakyti dalies savo ekonominio suverenumo, - M. Draghi žodžius, pasakytus tarptautinėje finansų konferencijoje Šanchajuje, cituoja "Associated Press".

Austerity Blitz: Eurozone Notes From Beyond the Grave
Tuesday, 02 July 2013, by CJ Polychroniou, Truthout

The capacity of the political elite to manipulate public opinion should never be underestimated. A glaring example is the case of Greece, where the government's propaganda in portraying an economic catastrophe and the conversion of a sovereign nation into a banana republic as a "success story" seems to be paying off dividends, as the latest polls show the gap between the conservative party and the Coalition of the Radical Left, or Syriza, widening. French President Francois Hollande, who managed to become the most unpopular French president after only a few months in power, seemed to be following the same route when he declared on a recent trip to Japan that the euro zone crisis is over

[...] leading actors in the EU /.../ opted from the start to seek to exorcise the demons of financial instability and turmoil not through the use of expansionary fiscal policy tools, but by reliance on tough austerity measures and mindless fiscal consolidation. They do this without any consideration at all for the damage these policies inflict on human lives and the social fabric of societies in general. As one major study pointedly reveals, austerity indeed kills.(1)

[...] Lacking a federal structure and a democratic form of governance, the Euroland has evolved into a peculiar type of an empire whereby the core seeks to maintain its privileged position by pursuing policies detrimental to the periphery. Hence the great imbalances in the euro zone and the widening divide between North and South; hence also the conversion of the euro into a currency with a double function: providing a competitive advantage for the advanced nations of the North and serving as an albatross around the neck of the less developed nations of the South.

In the course of the crisis, the core has also attempted to convert the peripherals into colonies as a means of controlling the spread of the crisis throughout the euro zone.

[...] policies pursued by Brussels and Berlin are depriving the indebted euro zone member states of their sovereign status and are making a mockery of democratic processes and institutions.

As things stand, the euro zone is doomed to collapse. It lacks a banking or fiscal union and its hegemon is playing the role of a debt collector - all while national economies are collapsing and human lives are being destroyed.

Čekijos centrinis bankas atmetė ECB senjoražo "pasiūlymus"

Centriniai bankai neprivalo turėti jų įsipareigojimus viršijančio turto - savo koordinacines funkcijas gali puikiai atlikti turėdami bet kokio dydžio neigiamą kapitalą. O jeigu galima dirbti be užsienio atsargų, kyla pagrįstas klausimas, kokio velnio centriniam bankui jas kaupti.

Pavyzdžiui Lietuvos bankas deklaruoja šiuo metu turįs ~19 mlrd.lt vertės tarptautinių atsargų. Kas nors suvokia, kam jos reikalingos? Valiutos stabilumui palaikyti? Ar tikrai verta vardan itin stabilaus lito kurso ne itin stabilaus euro atžvilgiu laikyti įšaldžius tokias atsargas? Kai 2009-ųjų pradžioje, paties didžiausio krizės nuosmukio metu, Lietuvai vadovaujantys tešlagalviai priėmė "herojišką" sprendimą "išlaikyti valiutos stabilumą", ar LB atsargos buvo kam nors panaudotos?

Ne. "Stabilumą išlaikė" sužlugdydami ekonomiką ir praskolindami valstybę. Centrinio banko atsargų piršteliu paliest nedrįso.

Sveiko proto testas: a) užsienio skola auga, b) centrinis bankas prisisūdęs užsienio aktyvų. Ką daryti?

Mokomės iš Čekijos (Dirk Ehnts):

There was a dispute some time ago between the ECB and the Czech Central Bank, which is described by Karl Wheelan in paper from November 2012:

The final argument, which Buiter and Rahbari advocate as a more convincing one, is perhaps best illustrated via an ongoing dispute between the ECB and the Czech National Bank. The Eurosystem has no legal requirement that its participating central banks have positive capital. Nonetheless, in its 2010 and 2012 Convergence Reports, the ECB has admonished the Czech National Bank because it has a negative capital position. Specifically, ECB (2010) recommends that the negative capital situation should be rectified “in order to comply with the principle of financial independence.”
According to this argument, negative capital compromises a central bank’s independence because it requires them at some point to request funds from the government to restore their positive capital position. Governments could then look for more influence over monetary policy in return for honouring this request. However, this is a completely circular argument. It relies on the assumption that positive central bank capital is required, so central banks must request recapitalisation and have their independence compromised. If positive capital is not required, then no request for recapitalisation is required and independence is not compromised.
Consistent with this point, the Czech National Bank has issued a statement (CNB, 2010) to say that it considers the ECB’s statement “completely unacceptable”. Specifically, it notes that “Throughout its existence, its capital position has never undermined its independence or limited its decision-making and operational capacity in any way. The CNB is therefore convinced that there can be no doubt about its legal and factual independence. Negative capital presents no problem for the CNB, and the central bank is able to meet its obligations.”

Lietuvis, prisiklausęs pasakų apie lito padengimą užsienio aktyvais ir savarankiškos centrinio banko politikos negalimumą turėtų krist iš kėdės iš pavydo. Čekams galima, o mums ne? Kodėl?

(Todėl, kad pinigų politikos prioritetą teikiant ne nacionaliniams, o neaišku kieno interesams, nebegalima nieko - negalima CB aktyvų investuoti neaptarnaujant svetimo senjoražo, negalima valstybinio sektoriaus lėšų nelaikyti užsienio savininkų bankuose, negalima turėti valstybinio komercinio banko).

Neseniai į akį krito 'interfluidity' Steve Randy Waldman replika neigiamo CB kapitalo adresu. Monetary policy for the 21st century:

There is a theory that the value of a currency is somehow related to the strength of the issuing central bank’s balance sheet, so a currency issued against fictional “goodwill” would quickly become worthless. Suffice it to say that, with respect to non-redeemable fiat currencies, there is absolutely no evidence for this theory. There is no evidence, for example, that the purchasing power of the US dollar has any relationship whatsoever to the Fed’s holdings of gold or foreign exchange reserves. The assets of existing central banks are mostly loans denominated in the currency the bank itself can produce at will. You may argue that those assets are nevertheless “real”, because repayments to the central bank will be with money earned from real activity. But that assumes what we are trying to explain, that people are willing surrender real goods and services in exchange for the bank’s scrip. Perhaps fiat currency derives its value from coercive taxation by government, as the MMT-ers maintain. Perhaps the imprimatur of the state serves as an arbitrary focal point for the coordination equilibrium required for a common medium of exchange. I don’t know what makes fiat currency valuable, but I do know that the real asset portfolio of the issuing central bank has very little to do with it.

Žinia, kai ekonominė teorija trukdo kreivai realybei, realybei nuo to nei šilta, nei šalta.

So, there is no problem with negative equity at the ECB, it seems. It’s just that the rules – once again – that had been put into place do not allow the ECB to function properly as a central bank. Without a major change in the rules regarding the ECB the crisis will never stop. The existing system is faulty and only “works” because Mario Draghi broke the rules. “Works” means here that the financial system does not collapse. However, the problems in the real economy are still there. The euro zone is in recession, some countries have mass unemployment and young people face the worst job market since the end of WW II.

Yra įvairių argumentų. Norint iš čekų ko išmokti, reikėtų galvoti. Galvojimas eikvoja energiją. Šuo kariamas pripranta.

Neokolonializmas. Trumpai ir aiškiai apie Vokietijos euro politiką

Levy ekonomikos instituto bloge pristatomas C. J. Polychroniou straipsnis The New Rome. The EU and the Pillage of the Indebted Countries.

[...] with the eurozone mired in recession (the latest numbers from Eurostat are here) and a deep depression in Greece, it might look like a failed experiment.  But it only looks this way, Polychroniou suggests, if you think of economic growth and the wellbeing of the average worker as among the primary goals of the project.  The setup of the EMU is not the result of some set of technical errors or oversights.  It is consistent with a long-developing attempt, culminating in the Maastricht Treaty, at transforming a social market economy into a laissez-faire market economy:  “it stemmed,” Polychroniou writes, “from the very premises of the fundamentally neoliberal economic thinking that had begun to take hold of the mindset of European policymakers in the 1980s.”  If anything, he argues, the struggles in the eurozone, particularly on the periphery, are being seized on as an opportunity to accelerate this transformation, with Germany playing the role of “neocolonialist” in the process:

Germany has adopted toward the indebted eurozone member-states the same policy it carried out with regard to East Germany after unification: the destruction of its industrial base and the conversion of the former communist nation into a satellite of Berlin. The bank rescues masquerade as the rescue of nations, and are followed by the enforcement of unbearable austerity measures to ensure repayment of the “rescue” loans. Then comes the implementation of strategic economic policies aimed at reducing the standard of living for the working population and the shrinking of the welfare state, complete labor flexibility, and the sale of public assets, including state-controlled energy companies and ports. This constitutes the German strategy for pillaging the debt-laden economies of the Mediterranean region.