Antroji bankų sąjungos šuns koja

Senokai berašiau apie bankų sąjungą. Priminsiu kontekstą:

„Vienas didžiausių ES iššūkių – užtrukęs finansų sistemos susiskaidymas, neigiamai veikiantis ūkio raidą. Tik pašalinę jo priežastis, galėsime atkurti normalų finansų rinkos funkcionavimą ir taip paskatinti ekonomikos atsigavimą. Mūsų įsitikinimu, tai vienas iš svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo tikslų, todėl šiandien ir rytoj vykstančiame susitikime išskirtinį dėmesį skirsime bankų sąjungos bei mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo klausimams“

... ponas Vasiliauskas gi nemeluos - negalėjo be bankų sąjungos būti normalaus finansų rinkos funkcionavimo. Labiau sofistikuotuose sluoksniuose buvo mėgstama pabrėžti, kad bankų sąjunga turėjo "to break the sovereign-bank feedback loop" - atskirti valstybių ir bankų krizes vieną nuo kitos.

Bankų sąjunga turėjo turėti tris kojas:

1. ECB vykdomą centralizuotos bankų priežiūros mechanizmą,
2. taisykles, ką veikti su "blogais" bankais,
3. bendraeuropinį indėlių draudimo mechanizmą.

Ne paslaptis, kad vienas pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ES tikslų buvo rūpinimasis antrosios kojos sukūrimu.

Štai, sukūrė:

Trumpas angliškas aprašymas:

The decision making process will be thus: as supervisor the ECB recommends a bank be resolved, the board of national resolution authorities devises a plan and votes on it (any release of funds will require approval  two-thirds of voting countries contributing at least 50% of the common fund). This will then have to be approved by the Commission. If there is a dispute at any stage of this process the Council of EU finance ministers will decide on simple majority (if not then it will approve through a ‘silent procedure’).

... Visas pasaulis juokiasi.

Amerikoje FDIC banką penktadienį be įspėjimo uždaro, pirmadienį jis jau veikia kaip kito banko filialas. Balansus suvedinėja vėliau. FDIC turi neribotą FED kredito užnugarį.

Rusijoje "Nabiullina punches a red button and the bank drops through a hole in the floor" bankas sustabdomas "vienu CB vadovės mygtuko paspaudimu".

Lietuvoje sušaukiamas pasitarimas prokuratūroje, informacija nuteka, tai kitą dieną jau būna nutekėjęs banko likvidumas. Mes dar naujokai...

O Europoje bus vokiškoji biurokratinė romantika. Daugiapakopis demokratiškas pasitarimų ir derinimų kaip dalintis būsimus nuostolius darbas, apsimetant, kad tų nuostolių dydis žinomas iki perimant banką, informacija nenutekėjo ir nenutekės, o kai gražioji procedūra bus baigta, situacija banke bus tokia, kokia buvo viso to proceso pradžioje.

Visi supranta, kad absurdas, žino kaip reikia, bet daro kaip vokiečiai liepė - kad kol kas būtų gražu. Iki pirmo pritaikymo...

P.S. Dėl "mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo klausimų" kažkaip nieko perdaug nebesigirdėjo. Turbūt irgi išsprendė.

Suzerenitetai (ES kritika britiškojo išskirtinumo dvasia)

Dešinysis euroskepticizmas apeliuojant į kultūrinį pranašumą - teisės viršenybę anglakalbių visuomenėse. Skamba visai įtikinamai, nes logikos trūkumą tekste kompensuoja iškalba.

2013.11.29 The Telegraph, Daniel Hannan: The single most objectionable thing about the EU (in a crowded field)

Shall I tell you the worst thing about the EU? It’s not the waste or the corruption or the Michelin-starred lifestyles of its leaders. It’s not the contempt for voters or the readiness to swat referendum results aside. It’s not the way that multi-nationals and NGOs and all manner of corporate interests are privileged over consumers. It’s not the pettifogging rules that plague small employers. It’s not the Common Agricultural Policy or the Common Fisheries Policy. It’s not the anti-Britishness or the anti-Americanism. It’s not even the way in which the euro is inflicting preventable poverty on tens of millions of southern Europeans.

No, it’s something more objectionable than any of these things – and something which, bizarrely, doesn’t exercise us nearly as much as it should. Put simply, it’s this: the EU makes up the rules as it goes along.

Just think, for a moment, about what that means. It means that any deal you’ve signed can be arbitrarily altered later. It means that any plans you’ve made, on the basis of what you took to be binding agreements, can be retrospectively destroyed. It means, in short, that there is no effective rule of law.

Consider one current example: a breach of the law so flagrant, so brazen, that it ought to stir a free people to revolt – and yet which has received only the paltriest attention.

When the European Constitution Lisbon Treaty was negotiated, Britain secured an opt-out from elements of it, notably the EU’s Charter of Fundamental Rights. This opt-out was no token. It was repeatedly described by ministers as a “red line”: an issue on which, in other words, they must get their way if they were to sign up to the treaty at all. The opt-out was brandished as a major victory for the Labour government. Indeed, the PM cited it in Parliament as a reason not to concede the public vote he had earlier promised.

Here is Tony Blair at the Despatch Box on 25 June, 2007:

It is absolutely clear that we have an opt-out from both the charter and judicial and home affairs. Those were the reasons why people like the right hon. Gentleman were saying that they wanted a referendum.

Pretty unequivocal, no? The EU’s human rights code would not be justiciable in the UK. Euro-judges wouldn’t be able to impose it on us. It didn’t take long for Brussels to go back on the deal. In a series of rulings, the European Court of Justice drew explicitly on the Charter to force its decisions on Britain.

Pateikia iškalbingą seriją tikrų ES statizmo faktų, tą dalį praleidžiu - skaitykite originale. Baigia:

Anglosphere exceptionalism is summed up in the words John Adams used when designing the Massachusetts state constitution: “a government of laws not of men”. Actually, the phrase wasn’t Adams’s: he was quoting a seventeenth-century English radical called James Harrington – a reminder of the deep roots of our shared Anglosphere liberties. But the point holds: the Anglosphere miracle lies in the elevation of the law above the state rather than the other way around. How sad that, debilitated by 40 years of EU membership, we appear to have dropped that principle.

Tekstas išimtinai apie suzerenitetą. Privilegiją valstybių lygmenyje kitiems primetinėti taisykles, kurių patiems laikytis galima tol, kol naudinga.